alksnis, uosis , klevas, faniera keičiant korpusus mažai skiriasi garsas dėl šiandieninių džiovinimų technologijų , nes stengiamasi medį "numarinti" tai yra iš jo išvaroma drėgmė ir uždaromos poros visas procesas vyksta pagal užduotos programos parametrus, paprastai sakant džiovykloje medis drėkinamas ir džiovinamas tiek kartų, kol jo sugebėjimas sugerti drėgmę sumažėja dėl temperatūros ir drėgmės periodinio svyravimo ir mikropokyčių pačioje medienoje . šis procesas taip pat nuima vidinius medienos įtempimus. Tačiau medienos viduje būtent dėl tokio džiovinimo atsiranda mikroplyšiai ir jų daug , tai daro panašią vidinę visų medžių strūktūra su daugybė mikro plyšių, kas sulygina jų savybės rezonuoti/skleisti/sugerti/dar ką nors daryti su garsu.Tai gerai parodo faneros tinkamumas solid body gamybai , nes realiai fanera yra ta pati mediena pertepta klijais ir su tais pačiais daugybiniais mikro plyšiais vidinėje struktūroje.

dabar grįžkim į praeito amžiaus vidurį . tada džiovinimo procesas neturėjo programos, buvo lyginamas tik galutinis rezultatas , ko pasekoje kiekviena džiovinimo partija turėjo panašią drėgmę , tačiau galėjo turėti visai kitas savybęs dėl skirtingų džiovinimų sąlygų. kodėl geriausiai skamba to meto gitaros?? gal kažkas džiovindamas medį gavo kažką tokio, ko negalima gauti šiandieninėje kompiuterizuotoje džiovykloje???..yra daugybė kitų veiksnių, kurie gali pakeisti vidinę medienos mikrostruktūrą , nuo kurios priklauso kaip tas medis "skambės" ....

naturaliai džiūdamas medis turi mikropokyčius struktūroje, tačiau visos senovinės istrumentų ir brangių baldų medienos paruošimo technologijos buvo tokios, kad išvengti mikroplyšių medienoje , kurie atsiranda greitai džiūnant medžiui , o kai procesas ilgas kinta vidinė strūktūra, bet ji neplyšinėja.

taip pat atkreipsiu dėmesį į lako užnešimo procesą , kuris taip pat visais laikais turėjo įtakos instrumentų ir baldų kokybei . šiandien didžioji dauguma laką pučia, nes taip greičiau ir iš pirmo žvilgsnio kokybiškiau, nes paslepia medienos apdirbimo trūkumus , tačiau po daug metų geriau atrodo daiktas, kuris buvo teptas laku . senovėje buvo dar vienas būdas - lakas būdavo tirpinamas rūgštyje ir ja tepamas medis, dalis rūgšties susigeria į medį dalinai pakeisdama jo mikrostruktūrą , dalis išgaruoja, po to daiktas būdavo poliruojamas..tai brangiausias ir labiausiai apsaugantis medį lako padengimo būdas, tačiau receptūros užmirštos ....

taip kad masinės gamybos gitarų korpuso medis tikrai neturi didelės reikšmės, rosewood ar alksnis dar neaišku kas geriau , tačiau vienetinėse gitarose , jei mediena buvo paruošta ne kompiuterizuotose džiovyklose tai gali turėti labai didelią svarbą.


norintiems pasidaryti ką nors kitaip siūlyčiau džiovinti medį senoviniais metodais, gal netyčia gausit gerą medį instrumentui.pridėsiu pora paprasčiausių variantų tinkančių mūsų klimato zonoje.

mūsų kraštuose geriausias "namudinis" džiovinimas yra daržinėje su šienu, technologija maždaug tokia : medis pjaunamas žiemą , kai yra minus 20 , supjaunamas , nežievinamas , laikoms lauke pastogėje be tiesioginės saulės šviesos , kai parvežamas naujas šienas jo dedama apie 1m , toliau dedama mediena ir užkraunama šienu , tai kartojama 3-4 metus , sekančius tris metus lentos keliamos vis aukščiau , ir paskutinius kelis metus galima palaikyti pačiame viršuje , beje stogas neturi būti skardinis.....šiene galima džiovinti apvalią karelijos beržo ar tuopos medieną vazoms daryti, bet pjauti reikia po šienapjūtės..... kadangi tai užima daug laiko , galima bandyti daryti iš sausuolio , tada taip , susirandat reikalingą uosį ar alksnį ,žiemą prie pat žemės nulupat visą žievę po antros -ketvirtos vasaros(priklausomai nuo rušies ir storio) nusipjaunat sudžiūvusį medį ir supjovus , pora dienų dar palaikot džiovykloje be drėgmės ir tai jau bus medžiaga korpusui, kuri tikrai skirsis nuo masinės gamybos..... arba tokius sausuolius galima nusipirkti kaliningrado srityje, ten pastoviai nudžiūstą uosiai ..beje, esminis dalykas, kad medis sudžiūtų nenukirstas...