Natografija Lietuvoje - kas tai?

Kolega,
Apie natografo etatą niekur apskritai neteko girdėti. Paprastai profi ar kitokiame kolektyve "natografo" pareigas atlieka tas, kam visuomeniniais pagrindais arba už mizerną priemoką prie algos paskirta rūpintis kolektyvo natomis: jas išdalinti, sudėlioti, paskui surinkti ir padėti į lentyną. Automatiškai trūkstamomis partijomis taip pat reikia pasirūpinti jam. Už tuos pačius. Žinoma, toks žmogelis savo darbo vietoje neturi nei kompo, nei, juo labiau, licenzijuotos programos.
Taip, natografija biznis, kai šitai daroma profi lygyje. Tada gali rastis ir kažkokia nors minimali natografinė kultūra. Nepasakysiu nieko naujo teigdamas, kad natos turi teikti maksimalią informaciją apie kūrinio sumanymą ir būti parašytos taip, kad nebūtų gramatnam atlikėjui teisingai perskaičius tekstą galimybės sugroti konceptualiai kitaip, nei sumanyta (čia nekalbu apie interpretaciją "tarp eilučių"). Natos privalo būti vizualiai patogios. Juk jos skirtos SKAITYTI, o ne padėti bibliotekoje ant lentynos. Tam reikia parinkti akims priimtiną šriftų derinį, tinkamus rastrus ir t.t. Kitaip tariant teikti maksimalią informaciją ne vien apie natų aukštį bei trukmę. Didesnė dalis autorių ir, labai gaila, dar didesnė dalis engraverių šito tiesiog NESUVOKIA! Vien ko vertas kompozitoriaus teiginys: nėra artikuliacijos ir kokių ženklų tam, kad atlikėjai nebūtų suvaržyti ir pajustų laisvę. Ir tai simfoninėje partitūroje!
Iš to seka, kad kūrėjai tiesiog nesivargina įvaldyti programos, kad galėtų visavertiškai išreikšti savo sumanymus, o tiesiog notuoja lyg juodraštiniam varijante. Man yra tekę tokio tipo medžiagą ruošti leidybai. Nepaprastai sunku atrinkti galus, kai programa nesusvietiškiausiais būdai būna išprievartauta ir nepasiduoda net elementariam redagavimui. Kai kurie autoriai konsultuojasi su notacijos ir notacijos programų žinovais, kurių, beje, Lietuvoje ne tiek ir daug.
Vėl grįžtu prie notacijos kultūros. Šiandien iš esmės aktualu tik natos trukmė ir aukštis. Visa kita laikoma nebesvarbiu. Konkurencijos iš esmės nėra, nes mes šiandien nekalbam apie kokybę, o tik apie pinigus, kuriuos reikia pasidalinti kuo artimesniame rate. Yra koks nors projektas. Kažkas jį laimi. Kas jį įgyvendins - kokybės prasme nesvarbu. Tai draugelių, pusbrolių, tėčių ir dukrų ratelyje pasidalijama, kad "darys aranžuotes", kas natomis rūpinsis ir t.t. Reikia pavyzdžių? Ko verti vien įžymiosios D. Bilevičiūtės "projektai"! Iš tos pačios serijos klausimas, kas rašė liaudininkų natas... Šiandien atrodo, kad viską gali bet kuris nors truputį pažįstantis natas ir pakūręs kompiuterį.
Lietuvoje natų leidyba neturi perspektyvos. Visų pirma komerciniu aspektu. Tai ką parašo ir išleidžia po mūsų dangum mūsų brangieji kompozitoriai, yra minimalūs sponsoriniai tiražai. Šitas natas, kokios jos vertingos (aš čia visai be ironijos) bebūtų, platinti ne namie komercine prasme neįmanoma, nes nėra reikiamo prekinio leidybinio ženklo - leiblo. Ugdyti engraverius, redaktorius, kelti jiems reikalavimus tiesiog nėra prasmės. Rankraštines natas paruošti leidybai nėra kažkas sudėtingo. Tiesiog reikia viską deramai suredaguoti ir vizualine prasme išdėlioti. Tačiau... Net ir dirbant kompiuteriu reikalingas ne vien notacijos žinojimas, tačiau ir estetinis supratimas, muzikantiška pajauta, kad iš tų natų pačiam groti norėtųsi. Va čia giminės prie kompiuterio dažniausiai daro meškos paslaugą. Apskritai, kaip ranka, taip ir kompu profesionaliai rašantis engraveris privalo būti formoje. T.y. dirbti sistemingai, o ne priešokiais, kad neprarastų pojūčio. Net ir labai raštingi žmonės "iš šalies", dažniausiai būna prasti engraveriai.
Dar vienas dalykas. Šiandien kompu natas rašo visi, kas netingi. Mokytojai rašo savo kvalifikacijos kėlimo metodinius darbelius - segioja pele natytes, neturėdami žalio supratimo kaip su jomis toliau elgtis ir pan. Anksčiau buvo paprasčiau: jei rašai kaip su vištos koja, prašai ar samdai tai galintį padaryti kvalifikuočiau ir dailiau. dabar gaji nuomonė, kad kompas "viską gali", o jei jau surinkta kompiuteriu, tai iš vis nekritikuotina. Jau čia esu rašęs, kad Z. Liepinšo "Katedrą" grojam iš natų, kurios parašytos Cubase (kažkuriuo iš pirmesniųjų VST) ir išgautos gana originaliu būdu: sekvenseryje padaryta garsinė aranžuotė, kuri paskui tiesiog atspausdinta natomis! Be jokių redagavimų! Po keletą instrumentų vienoje eilutėje! Mums sako: o ko šiaušiatės? Natos RAŠYTOS KOMPIUTERIU! Va tokia va pas mus natografinė kultūra... Apskritai tai čia neišsemiama tema, tačiau matyt dar turime kiek suaugti, kad baigtume kaip mažvaikiai džiaugtis kompu, o parūptų ką ir kaip darome, kas tai gali daryti ir kam už tai verta mokėti, nors ir nedidelį, tačiau visgi pinigėlį.

**Rimas G.