ivanivanov Wrote:
-------------------------------------------------------
> ,,, Apskritai Lietuvos pūtikų pasaulyje...,,,
> apie lietuvos muzikantus,ypac putikus,scenoje.
> kai pamatau pokario laiku kinofilma,naturaliai i
> akis krenta tu laiku apdaras,sukuosenos.tiesiog
> taip buvo,tai tu laiku norma/standartas.
> kai per lietuviska televizija pamatau grojancius
> lietuvos muzikantus,ypac putikus (net ne
> saviveiklininkus),man susidaro įspudis,kad tai
> zmones,kurie dirba labai sunku fizini darba.jokio
> muzikavimo,artistiskumo ar paprasciausiai sviesaus
> veido.nekalbu apie sugrotas/nesugrotas natas.tik
> apie bendra vaizda,matoma ziurovui/klausytojui.bet
> kuriame amerikonu dvd diske su gyvu orkestru,net
> 101 metu amziaus putikas GROJA.musiskiai-iskrauna
> vagonus,slepiasi nuo atomines bombos...? net
> vagonus galima nesurukusiu snukiu krauti-juk uz
> babkes! ;)
> gal as ne taip matau.gal cia akiu liga.butu
> gerai,jeigu klysciau

Iš esmės beveik sutikčiau :)

Jei pabandyti sitemiškai - šiandieninė pūtikų karta, kuri "laiko viršų" ir yra jau tam tikro amžiaus, užaugo sunkiose sąlygose: nebuvo instrumentų, metodikos žydėjo ir tarpo už "geležinės sienos", visa galima informacija buvo tik iš atsitiktinai pasitaikiusių LP, kad nors viena ausimi išgirsti, kaip ant svieto griojama. Mūsų "koncertiniai profiai" grojo instrumentais, skirtais iš esmės tik saviveikliniam muzikavimui. ( galima elementariam pavyzdžiui palyginti Wermona, Regent, BEAG su tuo, ką tuo metu turėjo normaliai grojantis svietas). Viska buvo pasiekiama sunkiu darbu ir "putiom nauchnogo tyka". grojimas Tai buvo iš esmės talentingų žmonių karas su nekokybiškais instrumentais. Tai uždėjo mentalitetui tam tikrą antspaudą. Kita vertus, styginiai ir pianistai naudojosi to meto pažangiausiomis metodikomis, kurių madas tuo metu diktavo Maskvos Čaikovskio konservatorija ir jos pedagogai. Šiandien geležinė uždanga neegzistuoja, tačiau mentalitetas liko su štampu. Visi viską supranta ir kalba bei dėsto teisingai, tačiau mentalitetui pasikeisti reikia, matyt, ne vienos kartos.
Tikrai negaliu nei vieno blogo žodžio pasakyti apie akademijos "profesūrą". Jie tikrai puikūs profai ir puikūs žmonės (bent jau pūtikai), veda master class'us po visą Europą, tačiau... Mūsų kultūrinė, ypač akademinėje plotmėje, aplinka pakankamai užguita. Faktiškai prasibrauti į sceną yra tarsi žygdarbis. Tai žmonės ir kariauja, o paskui virškina savo kovos grobį. Dar vienas aspektas - publika. Net ir "intelektualioji". Ateina į koncertą ne paklausyti ir pasisemti kultūrinių emocijų už savo sumokėtus pinigus, o su nuostata - na, ką tu man dabar parodysi? Oi ne, tu tikrai ne Barenboimas, ne Richteris, ne Heifec'as, pagaliau ne Geringas.... Paradoksas, tačiau publika mūsų net ir varganus trečiaeilius popsistus laiko savo "žvaigždinais", moka savo varganus litus už bilietėlius, kai tuo tarpu net ir Europinio mąsto lietuvos instrumentalistai turi priimti susidorojišką kritiką, kad jie šiandien nėra išskirtinės pasaulinė žvaigždės. Į Kirkorovą sąlės lūžta, o į Ibelgaubtų duetą sunku surinkti net ir 30 žmonių, nors jie tikrai puikūs profai ir labai geri muzikantai, propaguojantys gana retą kamerinės muzikos žanrą. Paradoksas, tačiau publikai įdomesnis Minedas, nei pasaulio muzikinės kultūros lobynas!

Taip, aš ir pats esu pūtikas. Ir to nesigėdinu. Atvirkščiai. Didžiuojuosi, nes ne kožnam pianistui suvokti, ką reiškia instrumentų paletė, kaip jie elgiasi tam tikromis sąlygomis, pagaliau, kokie jų darbiniai bei ekstremalūs diapazonai... Na, į "pianino" vietą galėčiau paeiliui įdėti dar nemažai pavadinimų. Ir ypač atkreipti dėmesį tų, kurie, pažnę pirmuosius 4 akordus, tremia na..., t.y. "toli" visus tuos, kurie ne tik kad pažįsta, bet bent iš tolo yra matę natas :)