Linai,
Galima sutikti su Tamstos nuostata, tačiau, mano požiūriu, jei kalbame kol kas apie muziką, o ne apie "tarpžanrines improvizacijas", gal verta išgryninti "improvizavimo" ir "muzikavimo" sąvokas.
Visas mūsų gyvenimas - nesiliaujanti improvizacija. Plačiaja prasme. Improvizuojant sukuriamos tam tikros vertybės, kurios įgauna pastovias formas ir tampa mūsų neatsiejama gyvenimo dalimi. Taip sakant, tuo pagrįstas progresas apskritai. Kadangi žmogus nuo tam tikro istorinio tarpsnio tapo dar ir mąstančiu, skirtingai pvz. nuo medžio (nors yra vosokių teorijų :) ) sutvėrimu, tas vertybes pamažu ėmė sisteminti, pamažu atsirado tokios savokos, kaip "valstybė", "teisė", "tikėjimas", "konstitucija", "baudžiamasis kodeksas" ir apskritai daug "sisteminių taisyklių". Toliau viskas priklauso nuo sveiko proto ir požiūrio, kiek taisyklės gali reguliuoti mūsų mąstymą, visą veiklą apskritai. Čia visas spektras nuo nuo anarchijos, monarchijos, komunistinės-policinės valstybės ir demokratijos. Štai čia reikia apsisprendimo, kokia "vertybių sistema" geriausiai veikia ir yra priimtiniausia bendruomenei.
Nors čia kolegos jau atlaidžiai šypso į ūsą, šita "preambulė" skirta problemos ekskursui į muziką. Ką mes laikome muzikavimu apskritai? Ką galime vadinti improvizavimu, o ką psichologiniu eksperimentu su vienintele potekste: šekit, durneliai, o jei nesuprantat - patys kalti. Tą išskirtinį "išsityčiojią iš miesčioniškų šablonų" su pretenzijomis į meną laikyčiau tik tam tikra narcizizmo apraiška, bejėgiška poza individo, kuris pretenduoja į kūrėjus, bet... neturi idėjų. Tačiau nachališkumo ir savimylos - per akis. Tipo: - Ei, jūs, miesčionys prakeikti, žiūrėkit kaip aš ėdu, atrajoju, ši..., my..., nes visas aš esu išskirtinė vertybė. Protestas? Prieš ką? Prieš tuos, kurie dar turi kūtybinių idėjų ir pajėgia improvizuoti, o tuo pačiu ir generuoti progresą? Būsiu atviras, tačiau man sunkiai suvokiami J. Meko išsidirbinėjimai, išskyrus tai, kad iš to, iš visko sprendžiant, jis sugeba pasidaryti visai neblogą biznelį. Principas: jei atmatos voliojasi sąvartyne - tai šiukšlės. Jei koks veikėjas tą šiukšlę parodų salėje prikalė vinimi prie sienos - šitai jau menas? O gal tokia veikla ir turi prasmės. Vien tam, kad menas ryškiau matytuosi. Bet man sunku suprasti minią, kuri patyliukais gūžčioja pečiais, tačiau visuotinai pritariamai linkčioja galvomis. Įdomu, ar Zuokas iš tikrųjų dievina J. Meką bei Fluxus, ar nori apsimesti gudresniu ir su Gugenhaimu prasukti biznelį ant patiklių durnelių galvos ir iš jų kišenių. Argumentas "visas pasaulis, Niujorko galerijos...." universalus ir visagalis? O gal ten taip pat ieško (ir randa) kvailių, kurie, bijodami prisipažinti, nes nepatogu, geriau moka pinigus, nei kelia skandalą, kad juos apgavo ir reikalauja grąžinti pinigus už bilietus. Atšauktas aviareisas juk visiems aiškesnis ir suprantamesnis - grąžink mano pinigus. Pasaulis balsuoja pinigais, tačiau už savo kvailybę šiaip jau racionalūs žmonės, pasirodo, pasiruošę sumokėti :) .
Kai katė baksnoja pianiną - miela atrakcija. Juokiausi iki ašarų. Tačiau ar tai improvizacija? Apskritai gyvenimiška prasme - taip. Kaip ir "perfomansas" su kartu grojančiu. Tačiau ar tai muzikavimas apskritai?
Kai žmonėms nusibosta mažoras - minoras ar pentatonika, ima ieškoti kažko naujo. Tačiau ieškojimai ir viešas jų demonstravimas vėl turi savo niuansų. Tarp eksperimentų vėl tarpsta tuntai šarlatanų. Todėl man visada įtartinai atrodo, kai nebaigti "kūrybiniai ieškojimai" pateikiami už gryną pinigą. Juk išradimai nepatentuojami pusiaukelėje. Patentuojamas tik išbaigtas veikiantis modelis ar konkrečiai suformuluota idėja. Todėl man visada įtartinas rodosi eksibicionizmas taip vadinamame "kūrybiniame procese. Kas svarbiau: procesas ar rezultatas?
Sakysit, ko aš čia putoju?
Todėl, kad improvizacijos, mano supratimu, negalima, tiesiog praktiniais sumetimais neverta suabsoliutinti jokiomis prasmėmis. Teorine - pirmiausiai. O praktinė improvizacija "be rėmų" - taip pat chaosas. Ne daugiau. (Free jazz taip pat konkrečiai organizuota muzika.) Tiesa, dar "perfomansas", jei norite. Bet kuriuo atveju improvizacija - manipuliavimas patirtimi. Kaip ir šita rašliava. Teorija - tik patirties apibendrinimas. Nėra patirties - nėra dirvos teorijai, nes teorija be suvokimo - tuščias reikalas. Kaip gali sąmoningai aptarinėti dominantseptakordo alteracijas, jei apskritai neturi supratimo, kaip tai skamba? Aš visą laiką buvau, esu ir būsiu už raštingumą. Kaip literatūrinį, taip ir muzikinį. Juk visada pirma išmokstama kalbėti, elementarių sąvokų, o tik paskui rašyti. Gali kūdikiui kiek nori rėkti, kad lygintuvas karštas - nudegsi. Kas yra karšta jis suvoks tik tada, kai pats fiziškai pajus. Tada jau reaguos į signalą "karšta". Ar vien į lygintuvo atvaizdą.
Taigi, siūlau į improvizaciją žiūrėti ne į kaip gūdų mišką, o tiesiog paprasčiau, be išankstinių nuostatų, smalsiau. Bandyti rasti pažinimo džiaugsmo, "susikalbėjimo su savimi" harmonijos. Ir nebijoti, miškas, nors ir milžiniškas, tačiau ne toks gūdus. Jame galima išgyventi. pasiuogauti, pasigrybauti. Na, kad nenusinuodytum nežinomais grybais, reikia ir knygelių apie juos pasiskaityti. Taip sakant, teorijos. tačiau yra didžiulis skirtumas tarp kraupių pasakų apie gūdų mišką klausymo ir pabuvojimo tame miške. Be išankstinių nuostatų. Be baubų. Tiesiog smalsiai, atviromis ausimis, akimis, emocijomis. Tada ir miškas ne toks gūdus pasirodys.
Ir dar. Man atrodo, kad visada smagiau į didžiuosius, kurių vardus tariame su virpuliu (sąrašas kiekvienam individualus) žiūrėti ne iš apačios kaip į monstrus, tačiau retkarčiais nors trumpam pasijusti bendražygiais. Bent savo mąsteliu. tai tikrai didelis džiaugsmas, pažinimo džiaugsmas, dėl kurio bet kokiu atveju pradėti improvizuoti tikrai verta. Kiekvienam savo muzikine kalba, ta, kurią geriausiai supranta. Kam folkas, kam akademiškai, kam rock'as, kam swing'as, kam fusion...

Kadangi tai diskusija, tikrai nepretenduoju į galutinį, neginčytiną ir neapskundžiamą verdiktą. Tiesiog toks požiūris. Ir į ordiną nepretenduoju, kadangi šiaip jau esu MidiAudio pamalonintas ;), už ką nuoširdžiai dėkingas :)-D.

**Rimas G.