OK
Pirmiausia vertinu sumanymą. Lietuvių gyvenime pernelyg maža geraja to žodžio prasme patriotinių apraiškų. Matyt tai įmanoma tik Mažeikiuose, nes kitur gero tono požymis vien dergti ant savo valstybės (kokia ji ten bebūtų, tačiau gimtinė, motinos kraštas!). Ir apskritai bijau, kad platesnė visuomenė išgirdusį patriotines intonacijas pirmiausia pasityčios, net neišgirdus apie ką čia iš vis kalbama .
Muzika.
Gana efektinga iš semplų surinkta intro neturi jokio muzikinio ryšio su dainos pradžia. Pats paprasčiausias ir logiškiausias sprendimas būtų pradėti posmą dar nepasibaigusiame intro fone, atitnkamai sumikšeravus. Gal galimi ir kitokie sprendimai, tačiau dabar tai nors ir efektinga, tačiau neįtikinama. Intro ir daina šiuo atveju neturi nieko bendro.
Manau, nors gal ir klystu, kad tonacija labai nepalanki vokalistei. Reikėtų bent mažą tercija aukščiau, tada galėtų valdyti situaciją ir duoti arba ne ekspresijos - čia jau skonio reikalas, tačiau galimybė turėtų būti. Bent jau gabale tokia potencija jaustis.
Pirmo posmo faktūra. Vėluojanti klavišo ataka labai stabdo ekspresiją. Ir apskritai manau, kad tai, turint galvoje bendrą stilistiką, galėjo būti išspręsta "gitariškiau", nes šiuo atveju faktūra - ne įtikinama. Nereikia bijoti kartotis. Tai turi gana didelį poveikį klausytojui. Kaleidoskopas dažnai blaško bendrą įspūdį. O vystymą galima padaryti ir kitomis priemonėmis.
Kalbamas tekstas pernelyg interferentiškas. T.y. žmogus šneka be savo pozocijos tiek teksto, tiek ir paties gabalo intencijos atžvilgiu.
Gitaros solo.
Pats solo gal ir nebūtų prastas, tačiau reikia nepamiršti, kad "stovinčios natos" arba "bulvės", kaip jas vadina muzikantai, turi turėti draivą. Po natos užgavimo taip pat reikia groti. Tokio tipo soliagose gitara privalo DAINUOTI, kitaip skamba apgailėtinai. Na tiesiog jaučiasi, kad muzikantas laukte laukia, kada gi pasibaigs ta prakeikta ilga nata ir galėsiu "pajudinti pirštus ir pasirodyti". Lėtos muzikos grojimas, kas klasikoje vadinama tradiciškai kantilena, didelis menas. Nors tai ir kūrybiškas sumanymas, tačiau negerai, kad bosas gitaros solo metu "kabo". T.y. neatlieka savo funkcijos. Gitara nebeturi pamato į ką atremti savo, jei ir būtų tokia, galimą ekspresiją. Visgi reikia turėti galvoje, kad instrumentinis pragrojimas ar improvizacija dažniausiai būna kūrinio emocinė kulminacija. Tai nebūtinai turi būti max sound ir distortion. Kaip pasiekti emocinį slėgimą - reikia pagalvoti. Tai (teoriškai) gali būti ir visiškas kontrastas prieš tai buvusiai muzikai. Gitaros solo du kart pakartotas akompanuojantis kvadratas nėra stiprioji pusė. Antrasis kvadratas harmonine prasme galėtų būti dinamiškesnis. Tai sustiprintų išraiškingumą.
Prieš patį galą vargu ar verta daryti tokį kritimą. Bent mano ausiai jis sunkiai pasiteisina.

Tai tiek bendrais bruožais. Neskaitykit to kaip nuosprendžio. Aš tiesiog pabandžiau pasidalinti daugelio metų aranžuotojo patirtimi. Na, yra tam tikri amato dėsniai.
Dar sykį noriu pagirti už temą. Man taip išėjo, kad tą savaitę nuo pirmadienio gyvenau Vilniuje ir ruošiau savo autorinį koncertą. Penktadieniui (sausio 12) bilietą į Klaipėdą buvau nusipirkęs iš anksto (tada buvo žiaurus deficitas). Pirmadienį turėjau grįžti tęsti darbų. Iki to pusdienį dar prabuvau prie parlamento, o kai pasiekiau Klaipėdą, paaiškėjo kas dedasi. Su šeima visą naktį prabudėjom prie Klaipėdos savivaldybės, o pirmadienį paaiškėjo, kad į Vilnių važiuot nebėr ko. Nuplaukė mano projektas... Dėl visiems suprantamų priežasčių...

Taigi, gabalo tąsyt ir taisyt gal ir nebėr kaip ir ko, tačiau gal tai bus kažkokios mintys ar gairės ateičiai.

Sėkmės!




**Rimas G.